Kas liko po atostogų Šventojoje?
„Žarooos čeburėėėkai...“ - vienas toks pardavėjas skaitydavo savo litaniją kaip ... litaniją! „Skanūs Žaros čeburekai. Kepta duona“ sakydavo kunigo intonacijomis, ypač paskutinę dalį „kepta duona“. Nepagalvokit, kad jis tai tyčia darė, reklamistas būtų neįstrigęs į atmintį, imidžieriai į ilgalaikę atmintį nepakliūva. Tiesiog jautėsi, kad žmogus dirba, ir jau seniai, ir kalba garsiai taupydamas plaučius. Taip, kad balsas skambėtų tarsi pats - kartais kunigai taip sako pamokslus, (ne visi, didžioji dalis tiesiog mėgdžioja kunigų kalbos manierą...)
Muzikiniai vakarai kavinėje Mūza. Net ne vakarai, o vakaras, kai grojo Marijus klavišiniais, Viačeslavas mušamaisiais o dainavo Reda. Nežinau, kas jie tokie ir iš kur, bet buvo tarsi iš kitos realybės. Lengvas džiazas. Nuoširdus. Jie nepabijojo padainuoti ir pora šlagerių (kitiems „muzikantams“ dažnai tai būna per žema), ir tie šlageriai skambėjo it pirmą kartą išgirsti. Jie tikrai turėjo su savimi truputį burtų. Eeech, kaip gražu...
Žvilgsniai. Kurortas yra save parodyti, ir kitų pažiūrėti. Taigi žiūrėjau. Krito į akis vienas toks sutapimas, dažnai pas stipriai išpūstų raumenų savininkus būna neramus žvilgsnis, tarsi jiems tuoj teks gintis nuo kokio užpuoliko. Nu bet kas gi tokį puls?!
Kalbos garsumas. Garsiausiai kalbėjo tarmėmis kalbantys. Jei jau garsiai - tai suvalkietiškai arba žemaitiškai. Net garsiau, nei rusai. Ir jaunimas - kuo daugiau geria, tuo labiau rėkia - gal jiems skauda ką geriant?!
Gehen špacyren pagrindine suvenyrų gatve. Net ne pati gatvė išliko atminty, o idėjos vizualizacija - ten yra laisvoji rinka visu savo veidu: visuose kioskuose tas pats, ir beveik viskas to pačio pagaminta brolio kino.
Išliko diedukas, dienomis sėdintis įsišaknijusiame pežuke. Ateina, pasėdi „nuomoju...“ ir ką aš žinau - matėm tik sėdintį. Sunkus darbas, beje - rimtai sunkus.
Ir rūkas. Gaila, negalėjau nufotografuoti. Rūkas, kuris nusileido iš viršaus - kai visi man matyti rūkai kyla nuo žemės :)
Ir saulėlydžiai - įprastai matau geriausiu atveju saulėtekius, (žieminiai, beje, net ir labai gražūs būna), o saulėlydžių nematau. Keista. Bet naudinga - atostogaujant daugiau įspūdžių :)
Ir dar liko atminty nuvažiavimas nuo asfalto. Ten iš kraštų gana neaukštai nuvažiuoti, o vidury - nemažas slenkstis. Tai ten dažnai girdėjau mašinėles pilvais nelygumus brūžinančias. Ten net ir autobuso vairuotojas apsisukinėjo kaip koks jaunuolis :D Štai kaip mus išpaikino geri keliai - apsižiūrėti prieš manevrą turbūt gėda jau... Brūkšt pilveliu mašinikė... :D
