Altajaus tinklaraštyje yra įrašas „Nemokėjimas priimti kritikos“.
Užkabino mane ta istorija. Tokią istoriją galėjo parašyti geras žmogus. Toks, kokie visi buvom jaunystėje - tikintys gėriu, protingais žmonėmis ir ... kritika :)
Kritika netinka žmonių santykiams. kritika tinka tik viršininkų ir pavaldinių, inspektuojančių ir inspektuojamų santykiuose. Na, kritika dar tinka šokių ir dainelių šou :)
Pats kritikos veiksmas sako:„aš teisesnis, todėl geriau žinau ir tave kvailesnį mokau“.
Ir kodėl kritiką reikia priimti? :D Kritika dažniau žemina, nei padeda :D
Tai ką daryti žmogui, kuriam kyla noras ką nors pakritikuoti?
Jei, tarkim, tūlo Vardenio veikloje jums kas nors nepatinka, tai jūs pasitelkę protą ir išradingumą darote taip, kad Vardenis pats sugalvotų pakeisti jus erzinantį dalyką. Tai bus kur kas veiksmingiau, o ir draugiškiau ;)
Visa šita maišatis kyla dėl to, kad kažkodėl kritiką - proto veiksmą bandoma perkelt į žmonių santykius - širdies sritį. Kitas, painiavą keliantis, dalykas - „kritika“ tarp draugų. Draugai tarpusavyje „kritika“ vadina vienas kito pagyrimus. Su nedraugais šis pokštas veikia atbulai :)
Kaip ir patarimas: kinkykit išmintį į darbą, ir žmonės mielai jus supras :)
Atnaujinta: Darius aprašė visiškai priešingą atvejį. Jo žodžiais, kritikuoti reikia mokėti. Mano galva, tai jau buvo nebe kritika, o žmogiškas bendravimas ;)
Televizija pakeliui į kompiuterį: skaitmeninė Gala TV
Prieš 1 valandą
17 komentarai (-ų):
Na, jei bandysi padaryti, kad žmogus pats susiprastų, visada yra rizika, kad jis taip ir liks nesupratęs.
Kiek susidūriau pats, pakanka draugiško tono ir pradžios "o ką, jei..."
tokioje situacijoje visada pasirodai žmogus visame savo gražume :)
gerai yra būti kritikuojamam tv ekrane - belieka šypsotis ir nuryti kartėlį, jeigu mikrofono niekas neduoda. Blogiau reliam gyvenime. dažnai kritika tampa papraščiausia nuomone, kas nėra taip jau blogai, bet ją sąlyginai teisingai apibūdino Larry Flintas - nuomonė, kaip šiknos skylė, ją turi kiekvienas. Įvilkta į argumentuotą (bais nekenčiu to žodžio :D) toną, tai jau kažkas naudingo, kažkas su kuo galima dirbt.
@Adis - „o ką, jeigu...“ arba „gal ir klystu, bet lyg ir ...“ :D Tai tikrai veikia.
O kad susiprastų - reikia galvą pasukti, ir kantrybės taip pat :)
@Giedrė - kaip „priimti“ kritiką - atskira tema, šį kartą apie „kritikavimą“ :)
Argumentai - tai net ne faktai, o tik žongliravimas jais :D O ir faktai, ką ten faktai, yra juk Merfio dėsnis: „jei faktai neatitinka teorijos - tuo blogiau faktams“ :D
O man patiko atvejis, kaip man išsakė kritiką:
Aišku tas žmogus, kuris ją pasakė buvo kur kas kompetetingesnis ir autoritetingesnis už mane, tad priėjęs pagyrė už gerą darbą, pasakė dar vieną pagyrą, po to sako, ai, bet žinok, jog yra taip ir anaip, tačiau viskas gerai.
Pasijutau ir įvertintas, ir kartu tikslingai pamokytas.
Tai gal tiesiog reikia išmokt kritikuoti? :)
@Darius - tai jau buvo ne kritika, o patarimas :) Kuris, beje, buvo išgirstas. Spėju, tas žmogus kitam kokiam susireikšminusiam asmeniui parinktų kitus žodžius.
Būtent tau jis paskė taip, kad tu ir sužinojai klaidą, ir likai jo draugas. Tai nėra kritika, tai geras bendravimas :)
Na tai nėra pats puikiausias kritikos pavyzdys, aš tai pripažįstu. Tačiau vis vien, tai buvo lyg pasakymas kas buvo blogai, tačiau kartu lyg ir patarimas. Manau, kad kritikos formų yra begalė.
O manai, jog po kritikos nebegali būti draugas? Tiesiog reikia mokėti tiek kritiką priimti, tiek ją ARGUMENTUOTAI išdėstyti. Sutinku, kad kritika yra vienas iš blogiausių dalykų bendravime, kada, tačingi tai sukelia priešpriešą, tačiau argumentavus ją, gali paskatinti žmogų siekti tobulėjimo visai jo neužgavus.
@Darius - žmogų žeidžia ne argumentai, o tonas. Tonas kyla iš savo vertės - kuo žmogus save aukščiau kelia, tuo jo tonas yra nemalonesnis :) Ir jokie argumentai nepadės :D
Klausyk - jis priėjo, pašnekėjo su tavimi - ir tu lyg ant sparnų. Tai čia ne kritika, čia baterijų pakrovimas ir krypties pataisymas :D Jis visą tą sugebėjo, nes nerietė nosies. Užriestanosį būtum pasiuntęs ;)
Geras bendravimas sudėtingas dalykas, ir retai sutinkamas :)
Nors pritariu dėl tono ir mokėjimo pateikti, vis tik šis įrašas tik parodo paties autoriaus hierarchinį mąstymą ir nepilnavertiškumą. Save gerbiantis žmogus supras kritiką kaip silpnų vietų parodymą. Jei manaisi esąs durnas, tai bet kokia kritika ją "įrodys" ir, aišku, sukels pykčio bangas.
Kritikos vertinimas parodo ne tiek kritiko mokėjimą kritikuoti, o kritikuojamojo savijautą.
Bet tai, aišku, tik mano nuomonė.
@Sovmaras - teisinuosi tik tuo, kad rašiau, kad kritikuoti negerai. O apie kritikos „priėmimą“ nerašiau.
Tai bus kita tema :D
Teisintis nereikia - teisėjų nėra ;).
Kritikuoti - nėra blogai. Aš esu labai kritiškas sau ir aplinkiniams, bet ne blogo norėdamas - tiesiog toks mano mąstymo būdas. Mokslinis. Tik per kritiką įmanomas tobulėjimas.
@Sovmaras - kritika nebūtina tobulėjimui. Dažnai žmogaus tobulėjimui padeda gyvenimo lūžiai ar kokios bėdos. Na, nebent žmogus jau gimsta išmintingas :)
Tai lūžiai ar bėdos irgi nebūtini. Bet padeda ir jie, ir kritika ;).
Aišku, jei vaikščiosi surūgęs ir viską iš eilės kritikuosi, tai tokia čia ir kritika. Bet puikiai žinau, kaip dažnai tai "užuominų" kritika neveikia. Kas nenori, jos "negirdi" ar "nesupranta" :).
@Sovmaras - užuominos yra tik pirmas lygis. Kiti lygiai - tik nuo išradingumo :) Galima net atkeršyti - padaryti, kaip tas sako :D
Tik, aišku, nėra reikalo stengtis dėl žmonių, kurie nerūpi. Bet jų ir kritikuoti nėra tikslo ;)
Na, asmeniniame gyvenime gal ir taip. Nors jei man norisi kritikuoti, tai ką daryt? V triapočku? :) Nu jau ne.
O profesiniame gyvenime privalau - gi esu mokslininkas. O Lietuvoje net ir mokslininkai taip užuolankomis kritikuoja, jei išvis. Nesąmonė.
@Sovmaras - jei norisi kritikuoti? Paskaičiuoti, ką duos kritika ir palyginti, ką nekritikavimas :D
Tada bus aišku, verta vargti, ar tai tik smulkmena, neverta dėmesio :)
Na taip, iš mokslininkų tikėčiausi daugiau proto balso, nei asmeninių ambicijų. Juolab, kad būtent mokslininkai stato mūsų pasaulio pamatus :)
Šis patarimas tinka tik labai susitvardantiems. O aš toks nesu - nepakritikuosiu - sprogsiu :).
O apie mokslininkus iš viso neturėtų būti kalba - kritika jiems tyra privaloma. Tiksliau, turėtų būti.
@Sovmaras - sprogimo reikėtų vengti, nes tada aplinkiniams kiltų dar didesnė grėsmė! :D
Rašyti komentarą
<a href="target site URL">anchor text</a>